Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Sąjūdis daugeliui tapo istorijos vadovėlių skyriumi, simboliu ar miglotu prisiminimu. Filosofas, rašytojas ir vienas iš Sąjūdžio ideologų Arvydas Juozaitis siūlo kitą perspektyvą – nemitologizuotą, nepatogią ir, jo paties žodžiais, tikrą istoriją.
Šis pokalbis – ne knygos pristatymas, o bandymas susitikti su istorija tokia, kokia ji buvo: su pasirinkimais, klaidomis, rizika ir atsakomybe. Nors šių metų Knygų mugės programoje knygos pristatymui salė nebuvo skirta, autorius visas mugės dienas bus leidyklos „Obuolys“ stende, pasirengęs pokalbiui su skaitytojais.
– Ant knygos viršelio pavaizduotas Jūs Nepriklausomybės aušroje ir dabar – žiūrintis į save jauną. Ką vyresnis Juozaitis patartų jaunam Juozaičiui?
– Patarti? Neįmanoma nieko patarti – geriau patylėti. Gyvenimo upė yra tokia nenuspėjama, tokia srauni, kupina sietuvų ir slenksčių, kad už kiekvieno posūkio laukia vis kiti krantai. Tačiau upė – ta pati.
Susiformavus charakteriui ties dvidešimties metų riba, žmogus mažai ką begali pakeisti. Gyvenimas – tai charakterio indo pripildymas. Ne planų, ne deklaracijų, o būtent charakterio.
– Politika man niekada nebuvo karjeros ar valdžios klausimas. Politika – tai piliečio moralės balsas. Kiekvienas savo tėvynės žmogus yra politikas, nes politika – tai mano miestas, ne svetimųjų.
Mano kartai teko įveikti prievartą, inerciją ir baimę. Tai ir buvo politika. Sistemos keitimas – politika. Tačiau žmonių valdymas savo naudai, pasisotinimas valdžia – ne man. Sąjūdžio idėjų nešimas buvo kitas dalykas. Jei tai vadinama politika – tebūnie.
Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų: Lietuva egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Priešingu atveju liks tik „globali Lietuva“ – o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.
Knyga „Tikra Sąjūdžio istorija“ / Organizatorių nuotr.
– Knygos pradžioje rašote, kad ilgai vengėte imtis Sąjūdžio istorijos. Kodėl dabar atėjo tam laikas?
– Viską padaro laiko jėga. Ateina laikas – ir reikia rašyti. Mes ne amžini, o aprašytas gyvenimas pereina į aukštesnį būties aukštą – į išlikimą.
Tas išlikimas yra būtinas Lietuvai, jei ji nori gyventi. Ne kaip teritorija, ne kaip administracinis vienetas, o kaip istorinis subjektas.
– Jūs rašote, kad 1988–1991 metais „Sąjūdis sugiedojo laisvės giesmę“. Ar ši energija dar gyva šiandienos Lietuvoje?
– Deja, ji išsekusi – argi neaišku? Gyvenimo lygis aukščiausias, koks kada nors buvo, bet katastrofiškai nykstame. Gimsta kelis kartus mažiau, nei miršta. Jaunų žmonių mažėja, užsidaro bažnyčios.
Kalbama apie viską – tik ne apie šeimą, vaikus, tęstinumą. Gyvenimo pilnatvė yra gyvybės tąsa. Kai dingsta gyvybės instinktas, kai nutraukiamas tėvų ir senelių siūlas, kyla klausimas: kas suteikė tokią teisę?
Sąjūdžio laikais nuolat kartojome: laisvės siekiame savo vaikams. Pasiekėme. O dabar – ar jie bus?
Arvydas Juozaitis / Organizatorių nuotr.
– Ką Jums reiškia žodis „tikra“ knygos pavadinime? Ar istorijoje apskritai įmanoma objektyvi tiesa?
– Tai ne „tikroji“, o būtent tikra – nesumeluota istorija. Be patogaus nutylėjimo. Be vėlesnių korekcijų. Istorijoje galima ne turėti tiesą, o jos siekti. Aš siekiau pasakyti tai, ką mačiau, patyriau ir už ką esu atsakingas.
Atviras kalbėjimas apie klaidas – taip pat patriotizmo dalis.
– Ar ši knyga – užbaigtas pasakojimas?
– Ne. Mažiausiai dar dvejus metus reikės arti ir akėti. Į vieną knygą tas darbas netilps. Tai tik pirmoji dalis.
Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų: Lietuva egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Priešingu atveju liks tik „globali Lietuva“ – o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.
„Tikra Sąjūdžio istorija“ – tai asmeninis, intelektualiai aštrus ir nepatogus pasakojimas apie laiką, kuris suformavo dabartinę Lietuvą.
