Statistikos duomenimis, 2025 metų pabaigoje Lietuvoje gyveno 428 šimtamečiai, iš jų 368 moterys ir 60 vyrų. Laikinojoje sostinėje skaičiuojama apie 40 šimto ir daugiau metų sulaukusių asmenų.
Į šį garbingą sąrašą gegužės viduryje buvo įtrauktas ir kaunietis Antanas Gendrolis – Lietuvos farmakologas, farmacijos mokslų daktaras, vaistų kūrėjas, išradėjas, kelių dešimčių knygų autorius, ilgametis Kauno endokrininių preparatų gamyklos direktorius.
Neįtikėtina – jis ką tik baigė rašyti dar vieną, kaip pats juokiasi, turbūt jau paskutinę, knygą – „Šimtametis dar turi svajonių“.
– Gerbiamas Profesoriau, kaip jaučiatės, pradėjęs vienuoliktą dešimtmetį?
– Ačiū… Iš vienos pusės – krutu po truputį, vaikštinėju, iš kitos pusės, ta nemenka metų našta jau lenkia prie žemės, lenkia… Kiekvieni metai prisideda prie to, ir nieko nepadarysi. Bet, ačiū Dievui, didelių sveikatos problemų dar neturiu.
– Švęsdamas išskirtinį jubiliejų, turbūt išgirdote ir klausimą, kaip sulaukti šimto metų. Kaip manote, genams už tai reiktų dėkoti? O gal viskas – paties žmogaus rankose?
– Turbūt ir viena, ir kita. Genai, be abejo, ilgaamžiškumui turi įtakos, bet ne mažiau svarbu ir gyvenimo būdas, ir aplinka. Ir daug kitų veiksnių. Kaip tik apie visa tai rašau savo knygoje, kuri ką tik išleista, dar kvepia spaustuvės dažais.
– Šioje knygoje aprašote savo gyvenimą ir darbą, taip pat ieškote ir, regis, randate atsakymą į klausimą, kokia gi ta didžioji ilgaamžiškumo paslaptis…
– Taip, į knygos puslapius sugulė mano ilgametė ir įvairialypė patirtis. Aprašau, kur ir ko mokiausi, dirbau, kokie buvo mano gyvenimo tikslai ir siekiai. Analizuoju ir priežastis, dėl kurių pavyko išlaikyti ne tik fizinę sveikatą, bet ir emocinę bei socialinę gerovę. Šiame savo turbūt jau paskutiniajame kūrinyje stengiuosi suvokti, koks angelas sargas mane globojo ir iki šiol globoja visą šį ilgą ir be galo įdomų gyvenimą.
Antanas Gendrolis / Organizatorių nuotr.
– Ar jūsų giminėje daug buvo sulaukusiųjų tokio gražaus amžiaus?
– Ne. Mano giminėje tokių nebuvo, vadinasi, genai čia nevaidina pagrindinio vaidmens. O žmona Zofija mirė 2024 metais, eidama 98-uosius. Zofija buvo biologė, dirbo Sanitarinės epidemiologijos stotyje, gydytoja.
– Tuomet prašyčiau pasidalinti savo šeimos ilgaamžiškumo paslaptimi.
– Abu su žmona gyvenome paprastą, normalų, ramų gyvenimą. Kadangi abu buvome medikai, gal labiau nei kiti žmonės rūpinomės savo sveikata – tiek fizine, tiek dvasine. Man atrodo, sveikai maitinomės, nors ir nesistengdavome ko nors atsisakyti. Kas valgoma, tą ir valgėme. Tik cukrų ribojome, nes visą laiką mano gliukozės tyrimai buvo ribiniai. Ir vengėme gyvūninės kilmės riebalų, nes aukštesnis cholesterolis.
Na, ir dar vienas labai svarbus dalykas – daug judėjome. Kasdien. Be to, turėjome kolektyvinį sodą, sodybą, ten praleisdavome labai daug laiko, o sode, kaip žinote, darbų – į valias… Ir dar ką pasakysiu: norint ilgai ir gražiai gyventi, reikia labiau džiaugtis gyvenimu. Ne visi šiandien, kai aplinkui tiek skubos ir veiksmo, apie tai pagalvoja.
– Iki šimto metų išlaikyti palyginti gerą savijautą turbūt padėjo ir tai, kad visą gyvenimą mylėjote bites, vartojote daug bičių produktų?
– Iš tiesų, bitės irgi prie to prisidėjo… Turėjau sode bičių, tad atėjus sezonui vartodavau ir medų, ir kitus bičių produktus. Aišku, ne nuolat, reikia padaryti pertrauką. Visi šie produktai – bičių duonelė, pienelis, medus – žmogui yra labai naudingi, tai tikras sveikatos eliksyras.
– O kaip kovojate su stresais, įtampomis, kurių šiais sudėtingais laikais netrūksta, ir kurie, kaip tvirtina gydytojai, kenkia sveikatai ne mažiau už žalingus įpročius?
– Reikia išmokti suvaldyti stresą, niekas to už mus nepadarys. Reikia įsisavinti streso valdymo techniką. O tų technikų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, jei man kas nepasiseka ar dėl ko nors susinervinu, išeinu pasivaikščioti. Ir stengiuosi eiti kuo sparčiau. Ėjimas nuramina, atpalaiduoja mintis, mąstymą. Stresą tarsi sunaikina. Jį „suėda“ ir bet kokia fizinė veikla. Na, o jei niekas nebepadeda, galima kurį laiką pavartoti medikamentus.
– Kaip manote, kiek žmogaus savijautai turi įtakos kokybiškas poilsis?
– Labai daug… Aš esu vyturys, todėl keliuosi labai anksti. Padarau mankštą, pasigaminu pusryčius, paklausau per radiją žinių, pavaikštau, užsiimu kitais savo reikalais. O apie pietus visada pusvalandį nusnaudžiu. Miegoti einu anksti, apie 21 valandą. Anksčiau skaitydavau knygas, žiūrėdavau televizorių, bet silpsta regėjimas, tai stengiuosi saugoti akis, nebent audioknygos paklausau. Dar kokį kryžiažodį išsprendžiu…
– Dažnas už jus dešimtmečiais jaunesnis senolis vaikšto su lazdele, o jūs dar taip spėriai judate, minate dviratį, atlikinėjate raumenų tempimo pratimus!
– Man kadaise irgi siūlė įsigyti lazdelę, bet atsisakiau. Mat jei pradėsi remtis lazdele, iškart suprastės lygsvara, kadangi organizmas supras, kad tu jau pasiduodi, save „nurašai“.
Aš save visad tikinu, kad galiu apsieiti be jokių pagalbinių priemonių, galiu judėti pats. Nebus judesių – atrofuosis raumenys.
Mokslininkai yra paskaičiavę, kad raumenys pradeda nykti nuo 40 metų, o 80-metis jau yra praradęs maždaug 20 kg raumenų masės. O raumenys juk sulaiko šilumą. Kai jų lieka vis mažiau, žmogus jaučia šaltį, net vasarą gali prireikti kailinių ir veilokų.
– O su kokiais rimčiausiais sveikatos iššūkiais tekę susidurti?
– Mano beveik visa giminė išmirė nuo infarkto. Neišvengiau jo ir aš – prieš šešerius metus jis mane užklupo. Tiesa, gal ir būčiau jo išvengęs, jei ne keista tvarka, kai, pasijutus blogai ir gavus siuntimą pas kardiologą, tenka mėnesį ar ilgiau laukti eilėje. Belaukiant jis mane ir sugriebė. Pajutęs stiprų skausmą krūtinėje, išsikviečiau greitukę, nuvežė į Skubios pagalbos skyrių, čia nustatė skausmo priežastį ir – tiesiai į Kardiologijos kliniką.
Įdėjo stentus, viskas baigėsi sėkmingai, iki šiol nejaučiu jokių širdies negalavimų. Ir noriu pabrėžti, kad medikais esu labai patenkintas, jie mane išgelbėjo. Tai ne jų, o sistemos kaltė, kad nėra galimybės patekti pas daktarą greičiau.
– Girdėjau, kad dar visai neseniai ir automobilį vairavote?
– Važinėjau pats, kol sulaukiau 98 metų. Tada nutariau, kad jau gana, tegul vežioja kiti (juokiasi – V. G.). Nors, tiesą sakant, esu labiau linkęs vaikščioti, nei važinėti. Kasdien nueinu bent po du kilometrus.
– Ir paskutinis klausimas: naujausią knygą, pavadintą „Šimtametis dar turi svajonių“, pradėjote rašyti artėjant šimtmečio jubiliejui, o egzemplioriai iš spaustuvės namus pasiekė, galima sakyti, šimtmečio išvakarėse. Ar galėtumėte „atkoduoti“ knygos pavadinimą -įvardyti bent vieną iš svajonių, kurių turite?
– Labai norėjau sulaukti proproanūkio. Ir štai visai neseniai sužinojau, kad tokia laimė man nusišypsos šiųmetę liepą – Danijoje gyvenantis proanūkis su žmona Julia laukia šeimos pagausėjimo. Tai viena didžiausių mano svajonių.
– Sveikinimai proanūkio šeimai. O jums linkiu dar daug sveikatos kupinų metų, stiprybės ir visų kitų svajonių išsipildymo.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Antano Juozo Gendrolio dosjė:
Gimė 1926 m. gegužės 14 d. Eržvilko valsčiuje.
Lietuvos farmakologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
1950 m. baigė Kauno medicinos mokyklą, 1959 m. – Maskvos I medicinos institutą.
Nuo 1990 m. medicinos mokslų daktaras
1953 – 1967 m. – Respublikinės Kauno psichoneurologinės ligoninės vaistinės vedėjas.
1968 – 1988 m. – Kauno endokrininių preparatų gamyklos direktorius.
1988 – 1992 m. Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Vaistų technologijos ir farmacijos organizavimo katedros vedėjas. Nuo 1992 m. – profesorius.
1995 – 2003 m. – Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakopėjos komisijos pirmininkas.
Lietuvos apiterapeutų asociacijos garbės narys.
Su kitais mokslininkais sukūrė daugiau kaip 30 naujų vaistų.
25 išradimų autorius.
Parašė 20 knygų.
